"Šiandien jaučiuosi panašiai kaip tada, kai baigiau universitetą:) Istorija tokia banali, kad neverta plėstis, bet trumpai: kiekvienas nuo mažens, mes turim mažą savo pasaulį, kuriame gyvena mūsų svajonės. Jos būna tokios tyros, tikros ir nerealiai gražios, nes.. Mūsų suaugusių pasaulis nuolatos mums aiškina: nesąmonė.. Nu, kas čia per profesija? tu iš to duonos nevalgysi ir pan. Tai vat ir aš visada turėjau svajonę mokytis to, kas man buvo prie širdies. Ir štai, dabar, kai esu ketvirtoje dešimtyje savo amžiaus, ėmiau ir įgyvendinau savo svajonę. Juokinga, ar ne? Man reikėjo tiek daug laiko, kad suprasčiau, jog mano svajonė yra mano ir aš galiu tai padaryti. Padaryti nugalėjus visus, "o kam to reikia?", "ar verta?", "aš jau per sena mokslams". Šiandien galiu drąsiai pasakyti-verta. Visada verta siekti savo svajonės, ne dėl kitų, dėl savęs! Tam, kad galėtum savo mažoj paslapčių skrynelėj įmesti vieną mažą, bet svarų akmenuką-vieną, įgyvendintą svajonę. Jausmas tikrai užaugina sparnus ( Red Bull nevartojau:)) ir akys užžiebia dar vieną mažytę, bet kaitrią liepsnelę - džiaugtis tuo, ką gali padaryti pats dėl savęs. Gal tai man neatneš didelių uždarbių, netapsiu milijoniere, bet aš suradau ir sutikau daug naujų, nuostabių ir labai skirtingų žmonių, kurie papildė mano gyvenimą patirtimi, praplėtė mano akiratį, išmokė daug daug gerų dalykų ir netgi kai kurie tapo mano mokytojais! Esu dėkinga visoms visoms šaunioms 8a grupės Rašytojųakademija merginoms ir ypatingai Evelinai Biliūnaitei Rašytojų akademija įkūrėjai! Ačiū Jums už patirtį, išsipildžiusią svajonę, už palaikymą ir kritiką ir už naujai pravertus mano pasaulio langus! Siekite savo svajonės net tada, kai niekas ja netiki!"- Kristina.
